Lietuviškos poezijos kampelis

Lietuviškos poezijos kampelis

Sveiki, čia rasite lietuvišką poeziją online. Linkiu malonaus klausymo bei skaitymo.

Kūriniai pateikti žemiau

———————————————————————————————————————————————————

Knyga „Moderni jausena. I dalis“ :

https://books2read.com/u/4DVV5g

Knyga ,,Moderni jausena. II dalis“ :

https://books2read.com/u/bWDzM1

,,Artėju''

Bėga bėga metai,
Teka šis jausmas
Iš vienos vietos į sekančią.
Nebežinau, kada išauš...
Naktyje paskendęs esu.
Mintys bėga įvairios.
Aš pažinimą surasiu
Ir žinosiu visam, kad laivas
Mano nebeišplauks į sekantį
Uostą, kuriame vėl ieškosiu.
Todėl, nes jau artėju prie esamo
Žodžio kulminacijos ir jau kvėpuosiu.

,,Dūzgimas širdyje''

Kilimas link taško,
Dar stipriai neapibrėžto...
Ak, kaip tos spalvos drasko
Manąją širdį akiplėšiškai!
Vis svarstau, kokia meilė
Gali apimti vienišių.
Mintys tik bėga kaip seilės
Nuo įsižiūrėjimo į bitę,
Dūzgiančią šalimais.
Žiūriu, kaip ji išsiurbia žiedus
Ir prisimenu, kaip išsiurbė kadais
Mane ta moteris, pasiėmė visus niekus
Iš manęs lauk,
Išgydė mano širdį,
Bet tuo pačiu, praėjus šauksmui,
Sudrebino ir paliko mirti.

,,Dvasia nušviečia naktį''

Ak, kaip bėga mėnulis
Nuo neišmanymo link suvokimo,
Apšviesdamas pamatus nugriuvusius,
Kuriuose buvo skaudaus praradimo
Dvasinės prasmės,
Nes eita be vertybių...
Nežinant, ko reikėjo,
Bet tikrovė jau sumindyta.
Praeities laikas išseko,
Atsirado naujas pašaukimas-
Surasti tiesą sakančią, jog pakako
Tavęs tokio, kokį sutvėrė likimas.
Ar iš tikro jis yra?
Esmė, jog tavęs gana.
Nes kam gyventi sena,
Nualinta abejonių visuma?
Sakau tau, broli ar sese,
Realybėje esi tu brangus
Ir neprarask tu širdelės
Savosios manydamas, jog skaudus
Tavo likimas, ar tiesiog plotmė,
Nes pasirodys saulė vietoj mėnulio
Ir dar kartą žinosi, kurie
Tikrovės atspindžiai yra tam, kad kurtum!

,,Kūryba bėgant metams''

Bėga bėga metai...
Jaunystė išgaruoja.
Aš jau matau, kad senstu,
Nes nebėra polėkio vartoti
Alų, midų ir degtinę.
Ir lieka tik sumuštiniai,
Kasdieniai bei atsitiktiniai.
Vis svarstau, kad esminiai,
Prisotinantys patiekalai
Yra kūrybos degalai.
Ir lieka tik ji,
Saviraiškos amplitudė skani.

,,Nebėra žodžių''

Leisk man svajoti,
Leisk man skrajoti.
Aš noriu but tavy,
Leist sau užsimiršt.
Tik dar viena akimirka
Ir aš jau nebe toks.
Tik dar viena mimika
Tavo akių, žinok,
Aš ieškau savyje žodžių,
Kaip išreikšti šį jausmą.
Kaip kentėti, net nebemoku,
Aš noriu pažint nebe skausmą.
Tik tavo giluminį dieviškumą,
Kuris spinduliuoja kiaurai
Pro visą tavo skausmo jautrumą,
Aš atsileidžiu, ir jaučiu staigiai
Verdančią aistrą,
Tarp mūsų sielų,
Susitikusių toje geismo
Naktyje, išėjus.

,,Kūrėjo sukurta''

Išseko tas jausmas,
Kai nebėra nieko.
Tik ji ir kraujas
Naktimis bėgantis dėl kūrėjo.
O kas tas visagalis?
Šnekėjausi su juo valandomis.
Suvokęs, kad prasmės nesimato,
Nes jos nebėra - širdis apnyks.
Šnekėjausi ilgai
Su tuo, kurio nemačiau,
Bet veltui viskas - paprastai
Sakau sau, kad jau mečiau
Tą dūmo poskonį,
Kai kūrenasi dvasia
Ir dega dega nosis
Nuo įtraukto kūrėjo nakčia
Į savo plaučius
Ir lieka tik tikra realybė.
Nesisvaiginant per daug - aš blaivus.
Atsimerkiu ir matau - ji parmynė.

,,Būtybė''

Kilkime kartu, mano pakeleive,
Širdelė džiaugasi tavimi!
Aš noriu pažinti šią ateivę,
Nežemišką būtybę, naktimi
Einančią artyn lig mano skausmo,
Dėvinčią magišką apsiaustą,
Skaistybės bei glaustą
Jos dieviška aksesuarą,
Kuris spindi tyrumu...
Naktimis einu
Link to taško, kuriame
Suprasiu jos pilnume
Atsiskleidžiantį geluonį,
Kuris gelia jos nemylintiems,
Tačiau stengiuos ją myluoti,
Savo žodžiais bei stygomis.
Pažinęs jos tą karštį,
Aš vėl jaunas ir tarsi
Nukritęs neseniai iš dangaus,
Imuosi naujo minčių lietaus.

,,Rožei''

Ak, mielas spali,
Ką tu atnešei...
Naują nektarą,
Liečiant ją beprasmybėj.
Savo tekstais nežinios,
Mąstant apie jos
Tyrumą, atsivėrus akloj
Naktyje, kai nuolatos
Galvoju apie Rožę,
Kad mintimis galiu
Priversti ją skrajoti
Ir sielai jos tariu-
Kad dar pabūk,
Dar neišeik.
Leisk man nepražūt,
Tavo glėbyje išreikšt.
Dar keletą žodelių
Nakties apsvaigime.
Dar keletą raidelių
Šiame tekstų žaidime.
Sutikau sielą nuostabią,
Žodžių man nebėra.
Te nesibaigia ši ekstazė
Ir paliesiu ja įkvėpęs...

,,Šviesa rodo kelią"

Man sakė, jog nebėra
Vilties pasaulyje sužibt...
Aš supratau, kad nustėro
Mano šonkauliai - reikėjo nulipt
Nuo to suolo, kuriame skaičiau,
Kad subręsti- tai kentėti
Tą gyvenimo skonį, mąsčiau...
Kas nusimato kelyje vilties?
Pasakė man persona,
Jog viltis - stipriems.
Nesvarbu tie sijonai,
Šviečiantys aplink keliems
Metrams į priekį.
Aš supratau, kad tai tiesa,
Dvasioje atradau ta siekį.
Suvokęs, kad šviesa
Sklinda iš mano vidaus,
Atrandu naują mąstymo požiūrį.
Ir nebėra to kartaus
Gyvenimo šaknų poskonio...

,,Pabėgs"

Laikai keisti atėjo-
Kai žmogaus žmogui nebėra.
Tik varganas kelias išblėso
Nuo bjaurasties nusvėrusios
Pažinimą gilesnį vidaus.
Ogi, laikyk ją tvirtai,
Nes pabėgs, ieškos saldaus
Vyno ar vyro naktyje tiktai...
Ieškos ir nenurims,
Kol sugrįš tas, kurį pamilo.
Kai skaudės - nebeužtils,
Kitam ausyje snabždant, užkrito
Vidinė dvasia,
Kurios ji pilna ir šviečianti
Nuoširdumu bei ramia
Meile kitam kviečianti.
Tik laikyk ją tvirtai,
Nes pabėgs ir nebegrįš.
Gyvenimas pasakys rimtai
Atsigręžt į jausmą - širdis sušils...

,,Besotė akimirka"

Pasaulio viso neaprėpsi,
Dienose skaitysi žinutes-
Kad materializmas suės.
Ta viena likusi dalis prasmegs,
Kuri vis šviecia spalvomis
Intelekto bei širdies...
Vis mąstau, kad naujomis
Būsenomis velkuosi nevilties,
Nuo to jausmo, kai negana.
Sustojau ir pasakiau:
,,Užtenka, tu nelemta."
Besočio jausmo būseną aš išvariau...
Sustojęs akimirkai nuostabiai,
Pasižiūrėjau į veidrodį.
Ir suvokiau, kad taip tamsiai
Švietė tyrumo meilė
Sau bei žmonėms.
Ir prisiminiau tą apkabinimą,
Kai išėjo strėlė
Iš mano širdies skandinanti...