,,Vagys“

Kas gali pasakyti,

Kad nebėra jausmo jai?

Ar tik skausmai išdarkyti

Po smegenis kadais?

Laksto ir tempia

Gilyn bei praeitin,

Kad matyčiau, kas nugvelbia

Jos grožį naktim…

,,Šviesa rodo kelią“

Man sakė, jog nebėra

Vilties pasaulyje sužibt…

Aš supratau, kad nustėro

Mano šonkauliai – reikėjo nulipt

Nuo to suolo, kuriame skaičiau,

Kad subręsti- tai kentėti

Tą gyvenimo skonį, mąsčiau…

Kas nusimato kelyje vilties?

Pasakė man persona,

Jog viltis – stipriems.

Nesvarbu tie sijonai,

Šviečiantys aplink keliems

Metrams į priekį.

Aš supratau, kad tai tiesa,

Dvasioje atradau ta siekį.

Suvokęs, kad šviesa

Sklinda iš mano vidaus,

Atrandu naują mąstymo požiūrį.

Ir nebėra to kartaus

Gyvenimo šaknų poskonio…

“Pabėgs“

Laikai keisti atėjo-

Kai žmogaus žmogui nebėra.

Tik varganas kelias išblėso

Nuo bjaurasties nusvėrusios

Pažinimą gilesnį vidaus.

Ogi, laikyk ją tvirtai,

Nes pabėgs, ieškos saldaus

Vyno ar vyro naktyje tiktai…

Ieškos ir nenurims,

Kol sugrįš tas, kurį pamilo.

Kai skaudės – nebeužtils,

Kitam ausyje snabždant, užkrito

Vidinė dvasia,

Kurios ji pilna ir šviečianti

Nuoširdumu bei ramia

Meile kitam kviečianti.

Tik laikyk ją tvirtai,

Nes pabėgs ir nebegrįš.

Gyvenimas pasakys rimtai

Atsigręžt į jausmą – širdis sušils…

,,Besotė akimirka“

Pasaulio viso neaprėpsi,

Dienose skaitysi žinutes-

Kad materializmas suės.

Ta viena likusi dalis prasmegs,

Kuri vis šviecia spalvomis

Intelekto bei širdies…

Vis mąstau, kad naujomis

Būsenomis velkuosi nevilties,

Nuo to jausmo, kai negana.

Sustojau ir pasakiau:

,,Užtenka, tu nelemta.“

Besočio jausmo būseną aš išvariau…

Sustojęs akimirkai nuostabiai,

Pasižiūrėjau į veidrodį.

Ir suvokiau, kad taip tamsiai

Švietė tyrumo meilė

Sau bei žmonėms.

Ir prisiminiau tą apkabinimą,

Kai išėjo strėlė

Iš mano širdies skandinanti…

,,Sugrįžo“

Parodei, kad dienose gali būti

Prasmė, kai ieškai atsikvėpimo.

Nuo košmaro, skatinančio pražūti

Savo dalyse, kurios lig užmiršimo

Veikia, kaip ta magija,

Atverianti daugiau siluetų

Iš praeities, tačiau, tos aktualijos

Jau seniai atbukusios duete

Mano bei jos…

Lieka tik poskonis pošlus,

Kaip prieskonis nuolatos

Įlendantis, ir tikrai aštrus.

Degina jis tą gerklę…

Mastau, kad vistiek nebėra

Nieko, kas užplido ir atmerkia

Mane iš to žiemos miego.

Bet štai nustebino netikėtai,

Kai jau liko tuštuma,

Grižo ji iš tikrųju, taip greitai

Ir atšilo mano šidies liekana.

Svarstau iš naujo,

Kad verta buvo laukti.

Tekstas iš kraujo

Vėl pradėjo širdyje augti…